Gyvų numirėlių kalnas apsupęs purvo duobę. Geležiniai
kareivėliai marširuojantys aplink ir ieškantys naujų aukų. Žmonių sielų rūkas
ir neteisybės garsai.
Kažkada tai buvo realybė, dabar tik prisiminimas. Kažkieno. Tyliai save raminam ir
užmerkiam akis. Naktį skaičiuojam žvaigždes ir jose įkūnijam jau prarastus
žmones. Niekada neklausiam kodėl ir už ką. Jei klausiam - atsakymo nerandam,
nes nenorim.
Praleidžiam pro akis geležinius kareivėlius, bėgiojančius
mūsų gatvėmis. Dabar. Praleidžiam,
nes naivūs, lyg istorija negalėtų pasikartoti. Prastos mintys, gerklėje
stringantis emocijų gumulas. Nenurysi, neišspjausi. Apsimesi, jog nieko nėra,
dabar tai natūralu. Nenatūralioje visuomenėje.
Nustumsi į šalį, nes pirmame plane priimsi naują melą.
Nubrauksi istorijos ruožą ir pateiksi savo. Emociją. Trunkančią sekundę, bet
paliekančią gilų randą. Lyg tai prilygtų tam, kas buvo. Buvo kažkada. Naivu.
Nebus taip pat. Bus blogiau. Visi žino. Visi tyli. Bijo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą