Kaip manote, ar sienos šį vakarą vertikalios?

Ir vengi didelio ekrano. Ne, ne ekrano. Vengi jo veido, jo akių, akių kurios smerkiančiai spokso į tave. Ne, tai ne jis, tai tik jo atvaizdas, nuotrauka, o gal tik iliuzija. Fotografija, daryta seniai, tu su tuo nesusijusi. Pamišėlės mintys skaičiuoja širdies dūžius. Tuos dūžius, kurie įsakmiai kartoja: smerkiantis žvilgsnis adresuotas tau!

Tirpsta rankos, nors kojų jau seniai nebejaučiu. Nežinau ar kada nors jas turėjau. Prieš jį viso kūno dalys buvo sveikos. Prieš jį. Tūkstantis metų atgal. Dar mintys nebuvo sužalotos juo. Kažkokia agonija, o kvėpuoti reikia toliau. Norėčiau pasakyti, jog skauda širdį. Deja, oras skaudžiai sklando trachėja. Norėčiau išgerti, ledinio vandens, jog sunaikintų aistringus smegenų vingius. Jų vienintelių liko per daug.

Kvaila padermė. Pasiduodi aistrai, kuri galiausiai tave sunaikina. Pasakyčiau ,,brutalu‘‘, bet tuomet reikėtų atsiversti žodyną. Pasitikrinti ar teisingai pavartota. Tai primintų jį ir tą procesą. Kaip jis padarė mane beviltiška moterimi.

Jam nepakako kūno. Savimi užnuodijo ir mano mintis. Gyventi reikia tik dėl jo. Reikėjo, dabar nebereikia. Nes jam nebereikia manęs. Kvaila šiukšlelė besimėtanti gatvėje. Kas tai? Ar tai aš, ar jis, o gali ji – keista nepažįstamoji, kurią sutikau savo sapnuose? Kažkas nenormalaus, iškrypusio ir visiškai netinkamo. Tai taip būdinga mano gyvenimui.

Keista, ankščiau mėgdavau spardyti vaivorykštes, perkeltine prasme, žinoma. Dabar mėgstu stebėti, kaip jos mane spardo. Tai lyg gyvenimo pamoka, kurios mes niekada neišmokstame. Neišmoko ir jis, nors vaidino esąs geras mokytojas. Geras ir buvo, kitokio mokymo prasme.

Užklasinė veikla ir biblioteka. Skendėji metamorfozėse, kopi į vėtrų kalną, už kampo pasineri į prozako kartą, kol galiausiai esi šiukšlyno žmogus. Gal jis buvo teisus? Galbūt mes esame tik šiukšlės teršiančios šį pasaulį? Gadiname pirminį pradą. Ypač aš. Jis šito nepasakė. Laikinas romanas, toks pats laikinas, kaip ir gyvenimas.

Apeik dešimt ratų aplink šventą vietą. Šliaužk, jeigu reikės ar ropok. Išgelbėk save, nes man nepavyko. Savo sielą. Ji nėra niekinga, kaip jis sakė. Nepasiduok tam, kam nereikia pasiduoti... Kažkokie keisti balsai galvoje. Tai angelai pykstasi. O gal ir ne jie, bet kažkas gero.

Ša! Negalvok apie jį, skubiai aprenk jį savo mintyse ir nepasiduok. Tai tik kvaili demonai, jie laikini, kaip ir viskas, kas susiję su juo. Pavartočiau skambią anglišką frazę ,,it‘s time to move on‘‘, bet taip sugadinčiau savo kalbą. Širdis pradėtų kraujuoti, lyg per sutrikusį ciklą. Gyvenimo.

Kaip manote, ar sienos šį vakarą vertikalios? Pasukite smegenis, atsakymą žinote, patylėkite. Kažkas šį vakarą dar išprotėjo. Kažkas.