Tai buvo pasisveikinimas

Esi niekas. Tu stovi ant tilto. Atbrailos. Žengi žingsnį. Krenti. Krenti į bedugnę. Pabundi. Sapnavai.

Sumirksi du kartus bandydama įtikinti realybę, jog tai buvo tik sapnas. Tu nebuvai ant tilto, tu nekritai. Tavęs nebuvo. Bet tu žinai, kad buvai, žinai, kad kritai, tik ne nuo tilto. Iškritai iš savo pasaulio, savo sukurtos visatos, savo pasakos. Savo iškrypusios vaizduotės vaisiaus.

Prisitrenkei, stipriai. Tik keliai nenubrozdinti ir mėlynių nėra. Bent jau matomų.

Kritimas nebuvo malonus, o kam gi patinka kristi? Jis truko per ilgai, kalti tie rožiniai debesys užtemdantys realybės ribas. Kvaili debesys stabdantys judėjimą toliau, atsiplėšimą nuo netinkamo pasaulio. Labai kvaili debesys.

Debesys tave piktina, nes jie turi jo pavidalą. Na gerai, ne pavidalą, tiesiog šypseną. Tą iškrypusią šypseną. Niekuo nesiskiriančią nuo kitų, bet malonesnę nei jų. Tave piktina ne debesys ir ne kritimo procesas, tave piktina neišnykstanti tavo pasaulio šypsena. Ji gyva, labai gyva. Piktina, nes skaudžiai prisitrenkei, bet vis tiek negali priimti realybės. 

3,2,1... Tu nerandi pleistro, niekur. Namuose neturi vaistinėlės. Išmetei, nes nenorėjai išgyti. Nes keliai nebuvo nubrozdinti. Išdidžiai išsitraukei peilius, suvarytus tiesiai į širdį. Tu neverkei, nes nebemoki verkti. Peilius nublizginai, neliko jokių žymių, jog jau buvo panaudoti. Padėjai juos į stalčių lyg atminimą. Šventiniam servizui.

Išsitraukei porcelianinius puodelius, supylei visas svajones ir viltis. Sudėjai visus priimtus ir duotus pažadus. Visus. Sumaišei ir supilstei į puodelius, į  tuos porcelianinius. Įpylei sau ir savo draugui, kuriuo patalpoje nebuvo. Nusišypsojai taip, lyg tavo gyvenimas sėdėtų priešais tave. Ir trenkei. Trenkei puodelį ant žemės. Pirma jo, nes norėjai pažiūrėti, kaip reaguos jis, kai griūna jo gyvenimas. Tada savo. Švelniai, tik taip kaip tu moki. Tu sėdėjai ant kėdės, bet baigusi niokoti savo porcelianą atsistojai. Juodo aukštakulnio kulniuku pribaigei didžiausią duženą.

Tai buvo pasisveikinimas su realybe. Elegantiškas, kaip ir pati realybė. Ne visada malonus, laukiamas, nuspėjamas. Toks koks ir turi būti. Pasisveikinimas.