Literatūriškai sakant*

Tu nesi namuose ir niekada juose nebuvai. Esi kažkur, kur yra sienos, lubos, grindys, stogas ir net langai. Žinai, kad taip turėtų atrodyti namai, nes turi pagrindinius dalykus, svarbiausius, žmonės čia nesvarbu. Visada svarbu stogas virš galvos ir jis neturi būti normalus, gali būti ir kiauras. Namai neturi būti idealūs, pakanka žinoti, jog tai yra namai. Nebūtinai turi būti tavo, gali būti visai nepažįstamo žmogaus.  Namus gali pasiskolinti, sakysi ne?

Juk viską šiais laikais galima pasiskolinti, pavyzdžiui, vakar Tomas pasiskolino Sandrą, vienai nakčiai ir aš nieko nesakiau. Draugai juk turi dalintis, tik Sandra buvo kažkokia keista, manau, jog ji verkė. Gal jai nepatiko, jog Tomas knarkia? O gal taip patiko, jog negali pakęsti mano tylaus miegojimo? Na, nežinau ir nesvarbu, ji tiek daug kartų skolinta, jog pamirštu kreipti dėmesį į jos būsenas. Nors stipriai reaguoju, kai mano katinas nesugeba sau į indelį įsipilti maisto ir penktą dieną vartosi virtuvėje lyg prieš mirtį. Tinginys, nieko nepasakysi, negi taip sunku save pašerti? Aš save tai pašeriu. Aš geros širdies, todėl šeštą dieną pašeriu katiną kaip per jo gimtadienį. Beje, jo vardas Haroldas. Nežinau iš kur jį gavau. Gal jis buvo pirmuose namuose, kuriuos pasiskolinau, negaliu pasakyti. O gal tik nenoriu.

Bet gera turėti namus, kad ir skolintus. Negera tik tada, kai reikia juos grąžinti savininkui. Kartais policija priverčia, nes taip nesinori jų palikti. Lyg ir prisirišu, panašiai, kaip prie medžio, kai kovoju už jų teises. Įaugi taip, lyg turėtum šaknis, nors jų neturi, negali turėti, nes nesi medis. Aš vyras,  stiprus kaip ąžuolas, o ne toks menkas kaip drebulė. Aš vyras, literatūriškai sakant.