apsėdimai*

Kažkaip keista suvokti savo minčių galią, nes būkim atviri - ji turi gebėjimą sužlugdyti viską, apie ką buvai mąstęs. Taip, tu turi gyvenimą. Ir tai yra taip keista, nes slapta ieškai kito, to, kuris tau iš tiesų patiktų. Kiekvieną dieną tyliai sėlini keliu, kuris yra priešingas tavo prigimčiai. O ir nesvarbu, nes tavo kuprinėje stūkso kūjis, kas aiškiai parodo, kad esi savo likimo kalvis, nors pripažinkim - ganėtinai nevykęs.

Stebiu aš vakarinį dangų,
Kol arfos stygas
kažkas tampo.

Kai krenta žvaigždės
stygos trūksta ―
kažkur kampe
jau sielos žūsta.

Dangus tamsėja
ir žvaigždės nyksta,
nes viskas jau ir pasakyta.

Atsargiai, durys užsidaro! arba logikos čia nerasi*

     Mes susitikome tokį pat rytą, kaip ir visi kiti rytai. Nusipirkome tos pačios kavos - kaip visada. Mokėjome tomis pačiomis monetomis. Viskas buvo taip įprasta, rutiniška - kaip visada. Šypsojomės nedrąsiomis šypsenomis, valgėme vienas kitą akimis. Nepratarėme ne žodžio, nes kalbėti nemokėjome. Galėjome tik nedrąsiai spoksoti vienas į kitą, pirštų galais netyčia paliesti vienas kito rankas. Daugiau nieko ir nereikėjo, nes tos akimirkos buvo pačios nuostabiausios.

      Vieną dieną jis mokėjo kitomis monetomis, nes nusipirko kitokios kavos. Aš, žinoma, akimis paklausiau - kodėl?, tačiau jis neatsakė. Žiūrėjo sau kažkur į batus. Man neliko nieko kito tik žvilgtelėti ten, kur žiūri jis. O batai buvo gražūs, manau, jog nauji. Būna taip, jog kažką pamatai ir supranti - NAUJAS. Kai pakėliau akis, suvokiau - nauji ir marškiniai. Širdis sprūstelėjo krūtinėje. Na va, tikriausiai į pasimatymą eina. Kažkaip nemalonu pasidarė. Kokio velnio jis čia pasirodė, visas toks ,,pasimatymiškas". Galėjo eiti kitur, nusipirkti kokios nors arbatos. Pasibjaurėjimas tikrai atsispindėjo mano veide.

    Nusipirkęs kitokios kavos jis neišėjo. Prisėdo ant suolelio ir akimis pakvietė mane. Aš spyriojausi, apsimečiau, jog renkuosi kavą. Tik rankoje jau seniai laikiau dar šiltą kavos puodelį. Susigėdau kažkaip. Lėtai nuėjau prie suoliuko, nes tikrai labai norėjau prisėsti. Stovėjimas gali labai išvarginti. 

-Kodėl mes niekada nesikalbame? - paklausė jis, naudodamas savo balsą.

-Nes mes nemokame kalbėti. - situaciją gelbėjau aš.

Kaip du kalbėti nemokantys žmonės, mes pasakėme labai daug. Net šiurpu pasidarė.

-Ar mes visada susitiksime tik čia? - vėl pradėjo jis. Taip ir norėjosi sugrūsti jam į burną tą kavos puodelį.

-Ne, aš kavos negeriu. - kam lankytis kavinėje, jei negeri kavos?

     O kas man beliko, kavą išgėriau, tai kažkaip nemalonu pasidarė sėdėti ant to suoliuko. Panašiai čia kaip ir palikti automobilį neleistinoje vietoje. Tiesiog nepadoru.

Daugiau jo niekada nemačiau. Kavos irgi negeriu. Nors jis rašė laiškus ir dažnai skambino. Jis nesuprato ką blogai padarė. Bet aš išgelbėjau situaciją ir apšviečiau jį, kad daugiau tokių klaidų nekartotų.

-Tu pradėjai kalbėti. Panaudojai savo balsą, pasakei žodžius, kuriuos jungei į sakinius. Tu pradėjai santykius, kurie turėjo kažkada baigtis, nes žodžiai laikini. Aš apsaugojau mus abu nuo nejaukių momentų.

    Aš gera moteris, labai rūpinuosi vyrų jausmais. Niekada netrankau durų, nes išeinu ten, kur durys pačios atsidaro ir užsidaro. 

Laikas pradėti bučiuoti varles*

Ką reiškia paleisti ir pamiršti? Šito ji niekada nesuprato, tikriausiai jau ir nesupras. Ji visada paleidžia ir rodos, tai nesukelia jokių sunkumų, tačiau pamiršti. Pamiršti niekaip negali.

Štai žino, kad atsikratė savo gyvenimo dalies, tačiau demonus gyvenančius praeityje  vis dar sutinka. Ir ne tik sapnuose. Sėdi kažkur, klausosi kažko, bando suprasti kas jai yra sakoma, o žvilgsnis tuščias. Smegenys beviltiškai bando filtruoti gaunamą informaciją, deja nesėkmingai. Priešais viskas išnyksta ir atsiranda Jis - demonas, nepaleidžiantis iš savo gniaužtų.

Akivaizdu, jog nuosavas demonas turėtų dingti, eiti kur nors, susirasti naują vaidilutę ir jai gadinti gyvenimą, na žinoma, jis dar galėtų pasipiršti naujai aukai ir jiedu galėtų susilaukti mažų, tikriausiai žavių demoniukų. Bet ne, gyvenime nieko paprasto nebūna. Tokia matyt, jau tų demonų paskirtis - nepaleisti, kol visiškai nesugniuždys.

Ir visgi, nuo praeities nepabėgsi, nors ir turėsi naujus ,,nike'' sportbačius. Tik kaip susikurti ateitį, kai praeities šešėliai slankioja aplink ir traukia atgal į pražūtį?

Viena yra pabusti nuo gražaus sapno, leisti įsivaizduoti sau, kas būtų jeigu būtų. Visai kas kita yra susidurti su realybe ir suvokti, kad tikrai ne visos svajonės ir norai išsipildo. Taigi, pabusk, miegančioji gražuole, niekas tavęs nesiruošia pabučiuoti. Arba bučiuoji pati, arba krenti nuo stogo. Ji jau pakankamai prisitrankė.

Laikas pradėti bučiuoti varles, nes matyt, tai vienintelis tinkamas pasirinkimas. (Teko girdėti, kad puikiai pašalina demonus ir kitus nereikalingus padarus).

Pasirinktas per ilgas maršrutas*

Niekas nesakė, kad bus lengva. Niekada taip ir neturėjo būti. Tas jausmas, tas blogas jausmas, kuomet suvoki - išaugai. Išaugai meilę Tam žmogui, kuriam manei, niekada nedings tas jausmas.

Dabar rankos sunkios. Žodžiai vos susideda į sakinius. Nerišlus tekstas. Klausimai, atsakymų reikalavimai. Tu jo nebe pasiilgai? Žmogus tampa abejingas pačiai abejonei.

Pavėlavai dieną, savaitę, mėnesį... Kada nesuspėjai į tą traukinį? Taip, tiesa, jis suspėjo, įlipo į reikiamą traukinį. Įlipo į tą traukinį, kuomet pasakė - man jos reikia. Tik jo kelionė kiek per ilgai užtruko. Dabar jis stovi traukinių stotyje su pilnu bagažu jausmų. Tik niekas dabar jo nebe laukia. Nebėra mergiotės pasiryžusios pereiti ugnį ir vandenį, paprasčiausiai jos nebėra. Liko tik sutrikęs vyriškis marširuojantis po salę ir ieškantis tos susivėlusios merginos laukiančios jo ant suoliuko. Laukiančios apkabinimo ir kvailo bučinio.

Ne, Tu nesijaudink, ji laukia. Kitame laike, mėnesiu atgal. Ji sėdi stotyje ant suoliuko, stebi tirpstantį sniegą ir spokso į vagonus, akimis išlydi žmones ir tikisi, jog galės Tave sutikti. Tik tu vis neatvažiuoji, vis įsėdi ne į tą traukinį...

Laikas pranyko, pasirinktas per ilgas maršrutas.

Tas nemalonus jausmas, kuomet žmogus išauga meilę. Ir nieko kito nebelieka, kaip paleisti praeitį, palikti prisiminimus užantyje ir judėti toliau. Bet vis negali, nes galvoje sukasi beprotė mintis. Gal sutarti laiką, suderinti maršrutą ir šokti į vieną traukinį? Netikėtai susitikti kupė, apsimesti, jog vienas kito nepažįstat ir suvaidinti pažintį iš naujo. Bandyti ištraukti jau žinomas paslaptis, įprasti jau prie įprastų ydų. Šypsotis nuoširdžiomis šypsenomis. Bet ne... Ji jau išaugo meilę, o tu... Tu tik įklimpai į tą liūną iš kurio ji vos išsikapstė, beveik gyva.

Slidus dalykas tie traukiniai. Kartais greiti, o kartais ir lėti. Ir nesvarbu, jog ekspresas, gedimai galimi.

Apie naktį*

Spoksojau pro langą, sienos didumo. Durys į ateitį, mirgėjo šviesos. Girdėjau automobilių ūžesį, mačiau besikeičiančio šviesoforo spalvas. Užuodžiau svylančias padangas, susimaišiusius vyriškus ir moteriškus kvepalus, kažkas valgė cukrinę vatą. Gėriau pasauly į save lyg būčiau kempinė. 

Kambaryje buvau viena, degė žvakės, o ant stalo stovėjo neatidarytas butelis vyno ir viena taurė. Fone skambėjo muzika, negaliu pasakyti kokia, bet tikrai ne Bachas ar Motsartas, ne toks elegantiškas skonis. Girdėjau tiksint laikrodį, kiekvienas rodyklės pasisukimas į priekį perėjo tiesiai per kūną. Toks garsus garsas. Jaučiau kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Kiekvienas kaulas, plaukelis, mažiausia dalelytė jautė pasaulį, kuris supo mane. Jaučiau tą šaltį, kurį jaučia benamis besiglaudžiantis mano namo laiptinėje.

Aš buvau viena, pasisukusi veidu į langą, ne, ne veidu - visu kūnu. Aš jaučiau, jog kituose kambariuose, kitų žmonių kambariuose, žmonės nėra vieni. Girdėjau kelių žmonių alsavimą, jaučiau keistą šilumą sklindančią iš apačios. Kažkoks keistas jausmas persmelkė mano kūną. Palaima?

Turėti viską ir mėgautis tuo. Nuostabus vaizdas pro langą, nuostabūs pojūčiai, vienatvė, kurios nėra kambaryje. Aš vis dar spoksau pro langą, aš viena, bet nesijaučiu vieniša. Aš jaučiu pasaulį, jaučiu ir Tave. Kažkur toli, kažką veikiantį, kažko laukiantį. Vynas ir taurė dingsta nuo stalo, nes žvakės beveik sudegė. Užgeso. Kambarys paskendo tamsoje. Liko tik moters kūnas prilipęs prie lango. Gyvos akys ir rami šypsena. Žmogus išmoko nelaukti laukimo. O gal likimo. Mėgautis tuo, ką suteikia aplinka. Net benamės katės miaukimu trečią valandą nakties.

Literatūriškai sakant*

Tu nesi namuose ir niekada juose nebuvai. Esi kažkur, kur yra sienos, lubos, grindys, stogas ir net langai. Žinai, kad taip turėtų atrodyti namai, nes turi pagrindinius dalykus, svarbiausius, žmonės čia nesvarbu. Visada svarbu stogas virš galvos ir jis neturi būti normalus, gali būti ir kiauras. Namai neturi būti idealūs, pakanka žinoti, jog tai yra namai. Nebūtinai turi būti tavo, gali būti visai nepažįstamo žmogaus.  Namus gali pasiskolinti, sakysi ne?

Juk viską šiais laikais galima pasiskolinti, pavyzdžiui, vakar Tomas pasiskolino Sandrą, vienai nakčiai ir aš nieko nesakiau. Draugai juk turi dalintis, tik Sandra buvo kažkokia keista, manau, jog ji verkė. Gal jai nepatiko, jog Tomas knarkia? O gal taip patiko, jog negali pakęsti mano tylaus miegojimo? Na, nežinau ir nesvarbu, ji tiek daug kartų skolinta, jog pamirštu kreipti dėmesį į jos būsenas. Nors stipriai reaguoju, kai mano katinas nesugeba sau į indelį įsipilti maisto ir penktą dieną vartosi virtuvėje lyg prieš mirtį. Tinginys, nieko nepasakysi, negi taip sunku save pašerti? Aš save tai pašeriu. Aš geros širdies, todėl šeštą dieną pašeriu katiną kaip per jo gimtadienį. Beje, jo vardas Haroldas. Nežinau iš kur jį gavau. Gal jis buvo pirmuose namuose, kuriuos pasiskolinau, negaliu pasakyti. O gal tik nenoriu.

Bet gera turėti namus, kad ir skolintus. Negera tik tada, kai reikia juos grąžinti savininkui. Kartais policija priverčia, nes taip nesinori jų palikti. Lyg ir prisirišu, panašiai, kaip prie medžio, kai kovoju už jų teises. Įaugi taip, lyg turėtum šaknis, nors jų neturi, negali turėti, nes nesi medis. Aš vyras,  stiprus kaip ąžuolas, o ne toks menkas kaip drebulė. Aš vyras, literatūriškai sakant.

Paprasta sušalusių kojų logika*

Ir kelia šypseną, tokią kvailiausią iš visų. Vis kelia ir kelia. Ir žlugdo.

Jautiesi kaip namuose, nes kūnas šildo, kojos šyla. Lyg būtum kojas sudėjusi į orkaitę. Kelias minutes taip gera, o vėliau kaip visada – nepakeliamai skauda. Orkaitė nėra tinkama vieta šildytis kojas! Ir ieškai toliau kito varianto, saugesnio, nes be kojų juk sunku gyventi. Kiti išgyvena ir be jų, bet čia jau kita istorija.

Kai kojos sušyla jautiesi laimingas, nes šiluma kyla į viršų, kaip ir kiti dalykai. Bet pirštai šąla, o pirštinių nėra už ką nusipirkti. Nes tu esi studentas, tu tik mokaisi gyventi, deja, niekas už tai nemoka. O turėtų! Toks sunkus darbas, kai pagalvoji. Nors geriau negalvoti, tada ir kojoms ir rankoms šilta būna. Nes kai nemąstai, viskas būna gerai, nes kai nežinai ir žinoti nereikia. Paprasta sušalusių kojų logika.

Būna, kad kojos ir rankos šiltos, bet vis tiek kažko trūksta. Tada žinai, jog reikia šokolado, nes žmonės sako – tai viskas ko reikia. Kitaip sakant – gydo nuo visų ligų, net jei ir nežinai kokia tai liga. Gydo ir viskas. Panašiai kaip žmonės gydo kitus žmones, žinoma, ne apie medikus kalbam. Gyvenime būna gyvenimo gydytojų ir nieko čia nepadarysi, nors ir norėtum. O kojos sudėtingas dalykas, jos daro ką nori. Turėtų šilti, bet iš principo elgiasi atvirkščiai. Kojos dažnai būna blogos, bet vis tiek jas mylim. O kaip galėtumėm nemylėt? Net pelėdoms jų vaikai gražūs. Ta pati sistema ir su kojom. Ir nieko čia nepadarysi, nebent kojines nusmegsi.