Ir vėl sena istorija, ta pati, visada. Susižavėjimo objektas paspaudžia reikiamus mygtukus, šiuo atveju ,,enter'' ar ,,siųsti'', ir kvaila mergina kitapus ekrano jau šiurpina vaizduoklį savo nenormaliomis veido išraiškomis. Nejaugi nebūtų lengviau pasakyti žodžiais: nusigenėk šakas, Romeo!
Atnaujina puslapį šimtą kartų per minutę, o gal per sekundę. Objektas tyli, neatrašo. Kvaila mergina raunasi plaukus nuo galvos - jis atsijungė! O dar nieko nepranešęs... Virtualaus gyvenimo pabaiga. Gerai, kad virtualių vaikų nebuvo, o jei ir buvo, vadinasi jie liko našlaičiais. Tėvas atsijungęs. Nebuvimas ,,online'' reiškia ,,offline'', o tame pasaulyje jau ir ,,deadline''. Kvieskite daktarą arba egzorcistą, nors siūlyčiau psichologo paslaugas.
Dauguma dabar šypsosi ir rodo savo suphotošopintus dantis - ,,tipo'' jau čia jie kitokie. Jie taip nedaro, bet klauso MOCHITO ir žiūri į dainuojančius papus. Čia jau kitoks požiūris, čia kitaip. Tik kodėl vaizduoklis kenčia dėl apsiseilėjusių veidų? Seilės tykšta pamažu.
Ir nieko gero. Rozalindos ieško savo Chose Manuelių, o anie nori ,,pageimint'' CS, o kartais ir šeimą. Dažnai tokie santykiai sėkmingai vystosi internetinėje erdvėje. Viskas būna tobula iki tos akimirkos, kuomet Rozalindai piktoji pamotė atjungia internetą ir vargšelis Chose Manuelis, lydimas širdgėlos sužaidžia paskutinę CS partiją, tuomet išeina gyventi tikro gyvenimo. Mat, mama pagrasė, kad jei pažymiai nepagerės, jis nebaigs mokyklos, niekur neįstos, vadinasi - neturės darbo ir negalės susimokėti už internetą!
Toks jau tas gyvenimas, virtualioje erdvėje paprasčiau. Numeti neaiškų ,,smailą'' ir viskas aišku, kad niekas neaišku, nes aiškumas nemadingas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą